žiauberėtas

žiauberė́tas, -a adj. (1) 1. Vb su sutrūkinėjusia pluta: Pirštais biškį subaksia subaksia iš šonų [duonos kepalą prieš kepant], tai nėr teip smarkiai žiauberėta PnmR. Visas kepalas žiauberė́tas Sl. 2. su stora žievės žiauberimi: Žiauberėta šaknis – padengta ryškiu žiauberies sluoksniu BTŽ430. Beržo kelmo žievė žiauberėta Mt.